Doktorantūros studijas baigęs Prancūzijoje, INSEAD verslo mokykloje, Alminas Žaldokas pastaruosius penkerius metus gyvena Honkonge, kur dirba Honkongo Mokslo ir Technologijų universitete (HKUST). „Savo tyrimais stengiuosi suprasti įmonių finansinius sprendimus,” – teigia mokslininkas. – Nagrinėju duomenis, leidžiančius patikrinti, kurios teorijos dažniau sutinkamos praktikoje. Mano konkrečios tyrimų sritys siejasi su tuo, kaip įmonės finansuoja inovacijas, kaip jas veika konkurencijos politika, kaip viešosiosios politikos sprendimai gali paveikti įmonių sprendimus.“ Kaip dar vieną savo veiklos interesą A. Žaldokas įvardija ir Lietuvoje dar kiek neįprastą šeimos verslų specifiką.
Alminas Žaldokas dalinasi mintimis apie jau šeštus metus vykstančią Ekonominių Tyrimų Konferenciją ir esminius komponentus, kurių trūksta Lietuvai siekiant mokslo proveržio.
- Kaip gimė idėja organizuoti Ekonominių Tyrimų Konferenciją? Kokia pagrindinė tokios iniciatyvos misija ir svarba Lietuvos mokslo bendruomenei?
Ekonomistų konferencija gimė iš diskusijų tarp draugų, siekiant sukurti forumą, kuriame pasidalintume įžvalgomis apie vienas kito vykdomus tyrimus, taip pat suburtume užsienyje dirbančių ekonomikos tyrėjų tinklą, kuriame galėtume aktyviau bendradarbiauti su Lietuvos mokslo institucijomis. Kiekvienais metais šiek tiek keitėme konferencijos formatą. Paskutinės konferencijos metu buvo pristatyti 25 straipsniai, kiekvienam iš jų recenzentas pateikė dešimties minučių įvertinimą. Norėjome konferencijai suteikti daugiau interaktyvumo, todėl keletas straipsnių buvo eksponuojami stenduose renginio metu, tad kiekvienas dalyvis turėjo galimybę juos apžvelgti patys, taip pat skyrėme laiko aktyvioms diskusijoms ir probleminių klausimų analizavimui. Savo tyrimus apie tai, kokio tipo žmonės tampa politikais, pristatė pagrindinis pranešėjas Torsten Persson. Į konferenciją buvo užsiregistravę apie 80 dalyvių iš 30 pasaulio universitetų. Didelė dalis dalyvių atstovavo Lietuvoje veikiančias institucijas.
Šių konferencijų vertė gali būti tiek vidinė, tiek išorinė. Iš vidinės pusės, apsikeičiame įžvalgomis apie vienas kito tyrimus, teikiame pastabas, suformuojame stipresnius profesinius ryšius, kurie gali išsivystyti į bendrus tyrimus, taip pat ir su Lietuvos institucijomis. Iš išorinės pusės norime pasidalinti aktualiais tyrimais ir metodologiniais sprendimais su Lietuvos mokslo institucijų ekonomikos fakultetais. Kiekvienais metais bendradarbiaujame su vis kitu Lietuvos universitetu, kad pasiektume daugiau tyrėjų Lietuvoje.
Ši platforma taip pat galėtų būti išnaudota ir viešosios politikos atveju. Ekonomikos tyrėjų tinklo nariai galėtų pareikšti nuomonę aktualiais ekonominiais klausimais.
- Kas paskatintų studijas užsienyje baigusius lietuvius savo akademinę ir mokslinę karjerą vystyti Lietuvoje?
Manau, jog svarbiausia – kritinė masė bei sąlygos daryti tyrimus. Tyrimams reikalinga infrastruktūra, o konkrečiai – socialiniuose moksluose (kaip ir ekonomikoje) ta infrastruktūra yra žmonės. Kritinė masė tyrėjų, su kuriais būtų galima dirbti ar bent reguliariai bendrauti apie savo tyrimus. Žinoma, kad tyrėjų sritys gali kardinaliai skirtis, tad kritines masės, kuri idealiai tiktų kiekvienam grįžtančiam, gali nebūti. Galima pradėti nuo specializavimosi, pastangų suburti stiprias grupes keliose ekonomikos srityse.
Kuomet sunku suburti kritinę masę, reiktų sudaryti sąlygas tyrėjams nuolatos gyvai bendrauti su savo partneriais ne Lietuvoje – pasikviesti juos ilgesniam laikui atvykti į Lietuvą ir bendradarbiauti atliekant tyrimus ar keliauti praktikuotis pas juos. Bendravimas Skype’u tinka tam tikrais tyrimų etapais, bet gyvas bendravimas yra neišvengiamai svarbus. Svarbios galimybės pristatyti savo darbus gerose konferencijose, gauti komentarų iš kitų tyrėjų, kas palengvintų publikacijų procesą geruose ir labai geruose žurnaluose. Anksti gauti komentarai ar kritika palengvina tyrimus, kartais netgi tiesiog atskleidžiant, kuriomis kryptimis dirbti yra netikslinga.
Taip pat jauniems tyrėjams reikalingas laikas dedikuotas atlikti tyrimus. Nemažai pasaulio universitetų dabar leidžia koncentruoti dėstymą į vieną semestrą, kitą semestrą atiduodant tyrimams, taip suteikiant galimybę šio semestro metu laisvai vizituoti galimus partnerius kitose šalyse, pristatyti seminaruose, konferencijose. Taip pat populiaru leisti „išsipirkti“ dėstymo reikalavimus iš gautų dotacijų ar pirmais keliais darbo metais sumažinti dėstymo reikalavimus iki minimumo (1 – 2 kursų per metus). Jauniems tyrėjams taip pat skiriama minimali administracinio darbo našta, siekiant, kad bendras tyrimams skirtas laikas būtų 60 – 80%.
Jauniems tyrėjams gali būti svarbus ir savo rinkos vertės išlaikymas. Galbūt atsirastų pasiryžusių pabandyti karjerą pradėti/ tęsti Lietuvoje, tačiau jaunieji mokslininkai norėtų apsidrausti. Pavyzdžiui, jei aplinkybės pasikeistų ar abipusiai lūkesčiai nepasiteisintų, mokslininkui turėtų būti užtikrinta galimybė karjerą tęsti kitur, tarkim, užsienio universitetuose. Siekiant išlaikyti savo vertę reikia tęsti tarptautinėje erdvėje vertinamus tyrimus, o tai ir vėl susiveda į tų pačių sąlygų užtikrinimą. Net jei Lietuvos universitetas pats ypatingai nevertintų straipsnių geriausiuose mokslo žurnaluose, nes turi kitus tikslus, jis turi sudaryti sąlygas straipsnių siekti, nes ir sąlygų, ir straipsnių reikia universiteto tyrėjams, kurie nori išlaikyti savo išorinę rinkos vertę.
- Kokie galėtų būti pagrindiniai veiksniai, kurie paspartintų mokslo proveržį Lietuvoje?
Deja, nesu tiek susipažinęs su mokslo situacija Lietuvoje, kad galėčiau susiaurinti į kelis pasiūlymus. Galbūt galima pradėti kviečiant tyrėjus iš užsienio diskusijoms, formalioms ar ne, paprašyti jų asmeninės nuomonės apie mokslo pertvarkos projektus. Supažindinti juos su tuo, kas vyksta Lietuvoje ir paklausti, kaip tai atrodo iš išorės. Galbūt Lietuvoje tai jau vyksta, tačiau aš nesu apie tai girdėjęs.